Apie snieginius leopardžiukus, vaiduokius, kurie bijojo ir kuo skiriasi lėlė nuo lėlės

      Visi mes matėme, rankose laikėme pirktinę lėlę. Dažnai barbę, ar barbę undinėlę. Tačiau retas, kuris turėjo lėlę, kurios nepamatysi parduotuvės lentynoje. Tai lėlių teatro lėlė. Ji yra specialiai kurta ir skirta ne žaisti, bet vaidinti. Kurti istorijas ir perteikti jas kitiems. Lėlių teatro lėlė – rimtas reikalas. Lėlių teatre vaidina suaugę vyrai ir moterys.

       

     Širvintų rajono vaikai turėjo puikią galimybę tokią lėlę pasigaminti patys.

Vasarą jaukiame namelyje prie marių vyko 3 dienų lėlių teatro laboratorija. Laboratorijoje dalyvavę vaikai susipažino su trumpa lėlių teatro istorija ir šių laikų lėlių teatro reiškiniais, į savo rankas galėjo paimti jau sukurtas lėles ir jas valdyti.

         Kitą dieną vaikai jau patys kūrė lėles. Taip gimė 5 katininės prigimties personažai, beždžionėlė, klounas, šuo Amsis ir 3 vaiduokliai.

         Vaikų kurtos istorijos pasakojo apie draugystę, vaiduokliškus žaidimus ir pagalbą vieni kitiems.        
        Lėlių teatras – puikus būdas ne tik smagiai

ir kūrybiškai praleisti laisvalaikį, tačiau ir puiki galimybė kalbėti apie vaikams svarbius dalykus. Ne šiaip sau laboratorijos metu teko gelbėti snieginius leopardžiukus, susipykti ir susitaikyti geriausioms draugėms kačių personažuose, spręsti klausimą kaip padėti savęs veidrodyje išsigandusiam vaiduokliui, arba kaip rasti kelią namo, jei trumpiausias kelias – pro dilgėlių lauką.

          Istorijos sugulė į kelis vaikų pasirodymus, kuriuos jie parodė savo tėvams ir draugams.

          Laboratorijos užsiėmimus vedė teatro ir kino edukologijos studentė Agnė Kanapienytė bei režisierė Birutė Golubeva.

Daugiau foto  straipsnyje.